Iš "Glesum"
…Nuogos manęs ir mano ponas nematė. Ponas Julianas, jis ateidavo ne taip jau dažnai, kartais, visada – kai jau temsta, kai ponia būdavo nežinia kur išsidanginusi ir dar negrįžusi. Parsiversdavo mane į lovą, pirmą kartą nesupratau, kas bus, tik maigė, kraujas ir kraujas, galvojau niekada nesustos, ponas rangėsi, gyvulys, kad padvėstų, vėliau galvoti nustojau, gulėdavau sugniaužus kumščius, verkdavau tyliai be ašarų, susikandžiodavau lūpas, visada, tas niekur nedingo, kad ir kiek buvau su visa šlykštybe apsipratusi.
Kol vieną dieną, jau vakarop, ėjau dairytis ponios, gal pareina, ji liepdavo pasitikti prie vartų, slankiojau ir laukiau, spardžiau akmenukus, erzinau šunis, kažkas čiupo už plaukų, vėl už tų prakeiktų garbanų, ne veltui jų taip nekenčiau, čiupo ir įsikėlė į vežimą. Nerėkiau, seniai buvau nustojus rėkauti, prašytis pagalbos ar melstis, žinojau kad bus taip, kaip bus, nieko nepadarysi, nieko neišprašysi, teks imti, ką duos. Būsi mano Glesum, pasakė, o kas man, dar ne tuo esu buvusi…
