Rasa Aškinytė

Švietimo pagalbos projektai, 2022

Iliustravo Ona Kvašytė

Piratas jau seniai neplaukiojo jūromis, nešėrė žuvėdrų, nevogė ir neplėšė laivų. Jau seniai, kokius metus nuo to ryto, kai atsibudo piktas ir skaudančia galva plačiausių vandenų viduryje, o saulė švietė ir kuteno jam bambą.

Pasidairė piratas, pasikrapštė kaktą, dar pasikrapštė ir staiga suprato: pasaulis labai gražus, o jis piktas, murzinas ir toks negeras!

-Nebenoriu! Plukdykit mane į krantą! - ėmė rėkti piratas.

Taip garsiai šaukė, kad bangos pritilo, o vėjas pakeitė kryptį. Kiti piratai, pikti, murzini ir negeri, krikėsi ir barė piratą:

-Ko tu rėki, ko vėją sukioji, plaukėm pirmyn, dabar vėl atgal.

Rėkia toliau piratas, rankom mojuoja, raištį nuo akies nusiplešia ir kad mes į jūrą! Jį tuoj pasičiupo žuvėdra, nusinešė namo, panaudos lizdui sukti, bus kur vaikiukams minkštai gulėti. Mato piratas, kad nieko nebus, krito ant žemės, ėmė spardytis, voliotis ir klykti:

-Nebenoriu būti blogas, plukdykit mane į krantą!

Rašytojų sąjungos leidykla, 2022

Viršelį sukūrė Asta Puikienė

Lova, kurioje gulėjo Leila, buvo tokia, kaip ir įprasta ligoninėse. Gelsvai balta patalynė, pakelti nusilupinėjusiais dažais metaliniai kraštai, kiekvienam nesuprantančiam sakantys, kad ne tu čia pirmas, ne tu paskutinis, kita , o nauji įvykiai – naujus gulinčiuosius, kaip kiekvienas debesis atneša naują lietų, o kiekvienas žingsnis naujai nubraukia dulkes.

Ėmė miegas, bet Leila stengėsi nepasiduoti – kiek galėdama žiūrėjo į ligoninės antspaudą ant kairiojo apatinio pagalvės kampo. Jai patiko gyvatė, susiraičiusi antspaude, prasižiojusi ir besitaikanti kąsti, jei nebus kam, tai bent sau. Antspaudas ramino. Malonu žinoti, kad viskas šiame pasaulyje kam nors priklauso, kad savininkas bet kada gali pareikalauti savo daikto, kad ir kur jį rastų.

Leila bijojo užmigti, nes snūstant gyvatė liejosi, išsklaidydama saugumo iliuziją. Ji stengėsi plačiau atsimerkti, palietė antspaudą ranka. Tik dabar pastebėjo, kad nagų lakas aptrupėjęs, oda išsausėjusi ir raukšlėta. Taip neturėtų būti, pagalvojo Leila.

Ji žinojo, kaip būti turėtų, bet beveik niekada taip nebuvo. Gyvenimas turėjo būti piktas ir negailestingas, o likimas tokiems kaip ji negalėjo duoti nieko gero. Bet davė, sugriaudamas per amžius numatytą tvarką, ir tai Leilą labiausiai erzino...

Rašytojų sąjungos leidykla, 2018

Viršelį sukūrė Zigmas Butautis

Plaukia valtelė vandens paviršiumi lengvai srovės nešama, guli kūnas ant dugno, rankom mojuotų, kojom plaktų, bet neturi.

Vėjelis lapus šiurena, paukščiukai čiulba gražiausiai, ko daugiau gali norėti.

Kūnas gyvas, saulutė spigina, akys prisimerkia, ausys girdi, burnoj kartu, nosis nenorom uodžia laukinio vandens ir maurų kvapą, širdis plaka, smegenys veikia. Veiks ir po mirties dar kelias minutes, kol baigsis deguonis.

O tada jau kaip bus, taip bus.

Vaga, 2016

Viršelį sukūrė Zigmas Butautis

1. Sniegas

Sniego buvo tiek, kad moteris klimpo iki kelių. Eiti trukdė ir kailiai, besipinantys apie raumeningas, odomis apraišiotas kojas. Moters petys buvo smarkiai sužeistas, iš jo lėtai sunkėsi kraujas. Vos spėjusius nukristi raudonus lašus prarydavo akinanti sniego baltuma.
Moteris buvo visiškai viena. Juto, kad aplink nėra jokio kito žmogaus. Būtų užuodusi ar išgirdusi jo buvimą.
Namai toli. Ji žinojo, kuria kryptimi eiti. Rasti kitus buvo gyvybiškai būtina, todėl moteris jau keletą dienų atkakliai ėjo namų link. Buvo alkana ir išsekusi, bet negalėjo sustoti. Miegas reiškė mirtį.
Aplink nebuvo nieko, tik sniegas, sniegas, sniegas. Ir vilkai. Kol kas jie pernelyg nesiartino, tik tyliai supo ją ratu. Moters šnervės išsiplėtė, ji uodė orą, pritvinkusį agresijos.
Moteris nebijojo. Šita žemė niekada nebuvo jos, niekada jai nepriklausė. Kaip ir jos gyvenimas.
Moteris nemokėjo liūdėti. Nemokėjo verkti. Nemokėjo gailėtis. Nemokėjo laukti ar tikėtis. Mokėjo tik kautis ir gyventi. Mokėjo žiūrėti vilkui tiesiai į akis, iš alsavimo ir širdies plakimo nustatyti, kas stipresnis.
Vilkai artėjo, slinko prie jos vis drąsiau ir drąsiau. Moteris matė jų didžiulius pilkus kūnus. Tylus urzgimas ir akinanti baltuma.
Moteris nuo žemės pakėlė didžiulį pagalį, stipriai suspaudė jį sveikąja ranka, iškvėpė ir iš visų jėgų smogė arčiausiai stovinčiam vilkui.
Snigo vis labiau...

Vaga, 2013

Viršelį sukūrė Zigmas Butautis

I dalis. TAŠKAS. Aš

Žemai

Na jau ne, šitaip elgtis tikrai negalima.

Dabar trys, aš guliu ant kilimo ir nejudu. Žinau, nejudėti negerai, reikia vaikščioti. Bet gulėdamas vaikščioti aš negaliu. Mažas mokėjau, dabar – nebemoku. O turėtų būti atvirkščiai. Daug kas turėtų būti atvirkščiai, bet nėra. Todėl aš žiūriu pro langą. Langas toks nešvarus, kad net gaila. Gaila, kad kol galėjau vaikščioti, jo nenusivaliau.

Žinot, ką jinai padarė? Niekada neatspėsit.

Nebegaliu pakęsti to murzino lango, todėl atsikeliu ir nuvalau. Ilgai valau. Nesuprantu, kaip vertikalūs daiktai, kurių niekas niekada neliečia, gali taip išsitepti.

Nuvalau ir vėl atsigulu. Guliu ir negaliu pajudėti.

Aš neturiu nei rankų, nei kojų. Gal turiu, tik jos ne mano, nes nei vienos negaliu pajudinti. Turiu tik galvą ir nugarą. Esu tuo tikras, nes guliu ilgai, nugarą maudžia, o aš galvoju. Dar turiu lūpas, kurias vis palaižau liežuviu. Ne todėl, kad džiūsta. Tik noriu patikrinti, ar jos dar yra. Skaičiau istoriją apie žmogų, kuris neturėjo lūpų. Tiesiog toks gimė. Jis sakė, kad visą gyvenimą jautėsi nelaimingas. Nei kiek nesistebiu, lūpas turėti tikrai svarbu. Jei imsit mano lūpas, imkit ir mane visą. Aš nenoriu būti padalintas.  

O ji padalino. Padalino mane į prieš tai buvusį ir į tą, kuris prasidėjau vos ją pamatęs...

Vaga, 2011

Viršelį sukūrė Gintarė Lučiūnaitė

1. Ir vėl, arba, Dažniausiai viskas yra daug paprasčiau, nei iš tikrųjų atrodo

Mano vardas Tomas. Ne, mano vardas Blanka1. Mano vardas Blanka. Man trisdešimt penkeri, nors dar visai neseniai buvo trisdešimt. Metai ne visada eina iš eilės. Ir ką gali padaryti? Ar gali padaryti, kad laikas tavęs klausytų? Taigi, kad negali, niekas negali, niekas rimtai net nebando. Taip kartu mes ir einame – metai sau, mes – sau.

Aš turiu seserį. O tai jau daug. Ne visi turi seserį. Aš noriu turėti ir brolį, bet brolio neturiu. Sesuo už mane tiek daug vyresnė, kad kartais galvoju, gal ji mano mama. Vieną kartą paklausiau, ar tikrai. Sesuo nesakė nieko, o mama pasakė: „Išprotėjai“. Taip jinai atsako į kas antrą mano klausimą, todėl stengiuosi klausinėti mažiau.

Kartais aš tikrai kalbu keistai ir atrodau keistai. Sesuo sako, kad nieko čia tokio, anksčiau ar vėliau visiems taip atsitinka. Sesuo teisi. Mama niekada jai nesako „išprotėjai“. Ir mama teisi. Visi visada teisūs, tik ne aš. Ir gerai.

Pamiršau jums pasakyti dar vieną dalyką – manęs iš tikrųjų nėra...

Tyto Alba, 2009

Viršelį sukūrė Marija Jure

1. Rūko nesugadinti 1

Rūko nesugadinti tą rytą liko tik cigarai.

Cigarai Ersi rankose Hariui visada atrodydavo kiek trumpesni, nei įprasta. Net tada, kai ji dar nebūdavo pradėjusi jų rūkyti. Kai ji užsirūkydavo, ir pradėjęs smilkti cigaras sutrumpėdavo, šis jausmas išnykdavo. O gal Haris tiesiog užmiršdavo pažiūrėti. Nes žiūrėdavo į Ersi.

Ersi buvo aukšta ir liekna. Kiek per liesa, kad įtiktų mamai, ir kiek per stora, kad patiktų Hariui. Jos dažyti plaukai buvo ilgi, ryškiai rudi. Kiek per šviesūs, kad patiktų mamai, ir kiek per tamsūs, kad įtiktų Hariui.

Viskas, kas buvo susiję su Ersi, Hariui atrodė nepilna, gal nepradėta, o gal neužbaigta. Hariui atrodė, Kad Ersi kažko trūksta, bet jis negalėjo suprasti, ko. Ersi buvo graži, jausminga, tik gal perdaug mieguista ir monotoniška. O gal tiesiog jau nepakankamai jauna (trisdešimt vienerių). Vis tik Haris mylėjo Ersi, bet jį nuolat persekiojo įkyrus jausmas, lyg ir ne visiška pilnatvė. Net jos vardas Hariui atrodė nepilnas, lyg be pirmosios raidės. Kai Haris bandydavo prie vardo prilipdyti kokią nors raidę, vardas skambėjo dar kvailiau.

Kartais Haris galvodavo, kad Ersi trūksta vaiko, ir kad vaikas užpildytų tą keistą Ersi tuštumą (tada Haris dar nežinojo, kad Ersi vaiką turi)...

Kronta, 2009

Iliustravo Paulius Juodišius

I dalis. Ežere atsiranda banginių

Vieną patį paprasčiausią vasaros rytą paties paprasčiausio ežero pakrantėje nutiko pati paprasčiausia istorija. Du draugai - Didesnis ir Mažesnis plaukiojo vandenyje, ieškodami ko nors užkąsti. 

Pati paprasčiausia Lydeka kaip ir kas rytą plaukė pro šalį. Ar kad diena buvo nepaprastai skaidri, ar kad lydeka šiandien buvo smalsesnė nei įprastai, ji pamatė du draugus.

-Stebuklas! Mūsų ežere atsirado banginių!- pasakė Lydeka.- Tik, matyt, čia kažkokia speciali - mažųjų banginių rūšis.

Tai mes - banginiai?- paklausė Mažesnis draugas didesnio Draugo.

-Ne, mes varlės,- atsakė Didesnis.

-Ką jau ką, bet varles aš pažįstu. Jūs tikrai neatrodote kaip varlės,- pasakė Lydeka.- Apie banginius esu tik skaičiusi, bet aš neklystu. Jūs - banginiai.