Rasa Aškinytė

Rašytojų sąjungos leidykla, 2022

Viršelį sukūrė Asta Puikienė

 

Lova, kurioje gulėjo Leila, buvo tokia, kaip ir įprasta ligoninėse. Gelsvai balta patalynė, pakelti nusilupinėjusiais dažais metaliniai kraštai, kiekvienam nesuprantančiam sakantys, kad ne tu čia pirmas, ne tu paskutinis, kita , o nauji įvykiai – naujus gulinčiuosius, kaip kiekvienas debesis atneša naują lietų, o kiekvienas žingsnis naujai nubraukia dulkes.

Ėmė miegas, bet Leila stengėsi nepasiduoti – kiek galėdama žiūrėjo į ligoninės antspaudą ant kairiojo apatinio pagalvės kampo. Jai patiko gyvatė, susiraičiusi antspaude, prasižiojusi ir besitaikanti kąsti, jei nebus kam, tai bent sau. Antspaudas ramino. Malonu žinoti, kad viskas šiame pasaulyje kam nors priklauso, kad savininkas bet kada gali pareikalauti savo daikto, kad ir kur jį rastų.

Leila bijojo užmigti, nes snūstant gyvatė liejosi, išsklaidydama saugumo iliuziją. Ji stengėsi plačiau atsimerkti, palietė antspaudą ranka. Tik dabar pastebėjo, kad nagų lakas aptrupėjęs, oda išsausėjusi ir raukšlėta. Taip neturėtų būti, pagalvojo Leila.

Ji žinojo, kaip būti turėtų, bet beveik niekada taip nebuvo. Gyvenimas turėjo būti piktas ir negailestingas, o likimas tokiems kaip ji negalėjo duoti nieko gero. Bet davė, sugriaudamas per amžius numatytą tvarką, ir tai Leilą labiausiai erzino...